Istorija. Antalieptės seniūnija yra išsidėsčiusi Zarasų rajono vakarinėje dalyje, seniūnijos administracinis centras – Antalieptė, įsikūrusi ties dešiniuoju Šventosios aukštupio krantu, greta Šventosios ir Šavašos santakos. Seniūnijos centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 11 km, nuo Zarasų – 39 km, o nuo Utenos – 26 km. Turtinga relikvijų tarsi jaunosios kraitis Antalieptės žemė. Nuo amžių čia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalną. Apie Antalieptę esančių kultūros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį, o vietovės pavadinimo kilmė aiškinama tokiu padavimu.
Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugęs miškais, pro tą vietą, kur dabar stovi Antalieptė, žygiavo kareivių būrys. Išalkę ir išvargę, jie sustojo pailsėti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarė čia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletą medžių, per Šventąją pasidarė lieptą, kuriuo pereidavo į kitą upės krantą, ant jo žvejodavo. Grįžusius į būrį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš čia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmę aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės krantų, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.
Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 m.: pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. 1620 m. Antalieptė ir žemės valdos į pietryčius nuo jos su Salako ir Smalvų žemėmis priklausė grafams Berlič – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio Strutynės dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminės palikimą Antalieptė su Balčių dvaru priklausė bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. Tiškevičiui. Daugiau žinių apie Antalieptę turima nuo to laiko, kai čia apie 1700 m. Ukmergės pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. m. Berlič – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį.
Porciunkulės atlaidai – Antalieptėje
Senovėje Bažnyčia siejo išpažintį su atgailos veiksmu, kuris konkrečiai perteikia tikrą atgailavimą ir pasiryžimą išsižadėti nuodėmės. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Pranciškus prašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje. Tai leido visiems išreikšti savo atgailą kitaip nei piligrimystė. Piligrimystė nėra pasiekiama visų amžiaus grupių visų socialinių sluoksnių žmonėms. Ilgainiui šie atlaidai, tai yra ši atgailos forma, buvo praplėsti ir suteikti visoms pranciškoniškoms bažnyčioms, o paskui – ir parapinėms.
Dažniausiai rugpjūčio pirmąjį savaitgalį visi norintys gautis atlaidų ir gerai praleisti laiką renkasi Antalieptėje, kur vyksta Porciunkulės atlaidai.
Kad galėtume džiaugtis Porciunkulės atlaidų teikiamomis malonėmis, Bažnyčia prašo iš katalikų ne tam tikrų veiksmų ar maldų, kuriuos reikia „mechaniškai“ ar „automatiškai“ atlikti, tačiau nori, kad šie veiksmai būtų atlikti su tikėjimu ir meile.
Net dvi dienas šeštadienį ir sekmadienį vyksta antalieptiškių ir ne tik jų susitikimai, kuriuose lyg kaleidoskopas keičiasi įvykiai ir jų veikėjai. Tačiau svarbiausia tai, kad apsilankę savaitgaliniuose renginiuose pasijunta esantys tarp gerų draugų ir labai laukti. O tai nepaprastai geras jausmas.
Šeštadienio programa dažniausiai prasideda sportinėmis varžybomis, kuriose rungiasi jaunimas. Ir kaip kitaip – aktyviai dalyvavęs renginio organizacinėje veikloje jaunomas jau nuo šventinio ryto negali nustygti vietoje ir veržiasi į sportines kovas ant vandens ir stadione!
Po varžybų padėkos ir prizai įteikiami nugalėtojams. O varžybos tai ir tinklinio, ir krepšino, ir futbolo, ir virvės traukimo. Kai tiek daug sportinių veiklų, tai diena netrunka prabėgti.
Vakare visi renkasi Antalieptės daugiafunkciniame centre, kur salėje vyksta įvairūs renginiai: parodos, koncertai, diskotekos, ekskursijos.
Antrąją renginio dieną, Antalieptėje švenčiami Porciunkulės atlaidai. Po Šv. Mišių visi kviečiami į Antalieptės saviveiklininkų koncerte ir agapėje, kurioje vaišinamasi šauliška košė ir klausomasi antalieptiškių kaimo kapelos „Un tą lieptą“ (vadovė Loreta Alaunienė).
Antalieptiškiai, nestokoja gerų idėjų, toliau populiarindami savąją Antalieptę ir visada laukia grįžtančių į ją…Ir kaip neprisiminus Petro Guntulio eilių: ,,Kalnų mes neturim graublėtų,/ Šventoji vingiuoja ramiai./Čia žemė visų numylėta,/ Antalieptė mūsų namai“. Kad kuo dažniau apie Antalieptę taip galėtų pasakyti visi aplankę ir savais namais pavadintų, pirmiausiai reikia apsilankyti Porciunkulės atlaidų iškilmėse Antalieptėje.
