Kalvystė Lietuvoje.
Kalvio amatas – vienas senoviškiausių ir gilias tradicijas turintis amatas Lietuvoje. Pradžioje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą.
Geležiniai žemės dirbimo padargai, įvairūs amatininkų įrankiai, skrynių apkaustai, vyriai ir spynos daugiausia būdavo kalami prie balų rūdos telkinių įsikūrusiose geležies gavybos ir apdirbimo dirbtuvėse, vadinamosiose rudniose, rūdose. Įvairūs geležies dirbiniai buvo kalami iš delno platumo ir colio storumo geležies gabalų, vadinamų stobomis, štobomis. XIX a. antroje pusėje atsirado atvežtinė geležis. Atvežtinė juostinė (iki 6–8 metrų ilgio) geležis buvo pigesnė ir geresnės kokybės, dėl to gana greit išstūmė vietinę.
Skaityti daugiau
Vėliau kalvė būdavo statoma prie kelio, kad būtų patogiau privažiuoti. Statomos buvo atokiau nuo kaimo, kad nuo jos nekiltų gaisras. Kalvės sienos dažniausiai būdavo sukaltos iš lentų. Toks pastatas neturėjo lubų, stogas buvo iš lentų ar skiedrų, durys – gale. Žaizdras su odinėmis dumplėmis buvo įrengtas pastato gale. Netoli žaizdro stovėjo stora ąžuolinė trinka. Ją darydavo iš labai storo medžio. Ant kelmo stovėjo sunkus, metalinis priekalas, kartais sveriantis net iki 100 kilogramų. Juo sunkesnis ir didesnis būdavo priekalas, tuo labiau didžiuodavosi kalvis. Šalia – keletas įvairaus dydžio kūjų ir replių, lovys su vandeniu geležiui bei plienui grūdinti. Prie šoninės sienos stovėdavo varstotas, prie durų staktos pritvirtinta bormašinė geležiui gręžti. Vienas pagrindinių kalvio darbų buvo arklių kaustymas, tad šiam darbui dirbti reikalingus įrankius kalvis nešiodavosi susidėjęs į tam reikalui pasigamintą medinį lagaminėlį su rankena.
Dauguma kalvių, gyvenančių iš savo amato, būdavo kilę iš tokių pat amatininkų arba iš mažažemių ir bežemių valstiečių. Todėl tik išmokę kalvystės negalėjo pasistatyti savo kalvės ir ją įrengti. Kalvių pastatymas, ypač jų įrengimas kainavo brangiai. Jauni kalviai dažnai kurį laiką dirbdavo pas kitus kalvius arba dvarų ir ūkininkų kalvėse. Kartais jie pirkdavo senas dumples, senus priekalus ar kitokius senus įrankius.
Geresnieji kaimo kalviai, be vežimų apkaustymo ir arklių kaustymo, paprastai sugebėdavo ir ūkio mašinas pataisyti.
