Labai dažna marginimo technika – batika, čia didelių įgūdžių nereikia. Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan., ir jais apdėliotas kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojama siūlais ir verdama dažuose.
Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug: saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradicinis simbolių ir ornamentų komponavimas yra 3 pagrindinių schemų: simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijant jį išilgai; abu galai, padalinus kiaušinį skersai; aplink kiaušinį įvijai.
Margučiai Lietuvoje
Lietuvoje margučiai žinomi nuo XVI amžiaus. Iki XX a. pradžios buvo dažomi augaliniais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir pan.) dažais. Kai kiaušinis nudažytas viena spalva, paprastai jis vadinamas dažytiniu. Dažytinio kiaušinio spalva turėjo maginę reikšmę. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną, augalijos gimdytoją deivę Žemyną. Raudona – vaisingumą, gimimą, gyvenimą. Šiai spalvai priskirta galia nušalinti piktąsias jėgas. Žalia reiškė pavasario augaliją, javų daigus. Geltona ir ruda – subrendusius javus. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai. Kai kiaušinis būdavo rašytiniu arba skustiniu būdu marginamas, jis būdavo vadinamas margučiu. Margučių ornamentai turėjo maginę ir simbolinę prasmę. Jie buvo įvairūs: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, žalčiukai, driežiukai, gyvybės medžiai ir kt. Jie, sumaniai komponuojami, sudaro sudėtingas menines kombinacijas. Saulės ženklas margučiuose reiškė pasaulio dvasią, jo šildytoją ir gaivintoją, mėnulis buvo susijęs su tikėjimu, kad jis turi įtakos augalų auginimui. Margučiai buvo puošiami ir geometriniais raštais: dantukais, kryputėmis, eglutėmis.
