Heraldika.
Leliūnų herbas – skydo žaliame lauke ant auksinio stulpo uždėtas raudonas skydas su sidabriniais vargonais. Herbo etalono autorė – dailininkė Vida Navikienė. Vargonai Leliūnų miestelio herbe pavaizduoti neatsitiktinai – 1813 m. kunigo Antano Masaičio rūpesčiu į Leliūnų bažnyčią buvo atgabenti garsioje Gebelio vargonų firmoje Karaliaučiuje pagaminti 21 registro vargonai. XX a. pradžioje šie vargonai buvo vieni pirmųjų pneumatinių vargonų Lietuvoje. Šiuo metu Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje esantys vargonai – lankomi bene geriausiais iš senųjų instrumentų Lietuvoje.
2004 m. gegužės 25 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 81.
Istorija.
Leliūnų miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs abipus Zarasų-Kauno plento, prie Anykščių rajono ribos, 13 km nuo Utenos miesto. Leliūnų gyvavimo pradžia sietina su dvaru, kuris minimas XVII a. Nuo 1919 – 1950 m. Leliūnai buvo valsčiaus, vėliau apylinkės, o nuo 1995 m – seniūnijos centras.
Pirmoji katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1698 m., o 1788 m. pastatyta antroji – Šv. Juozapo parapijinė bažnyčia. Kunigo Masaičio pastangomis 1905 m. buvo pastatyta ir dabar veikianti gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia. Bažnyčioje esantys Karliaučiuje Gebelio fabrike pagaminti vargonai – vieni geriausių Lietuvoje. Jais grojo kompozitoriai Juozas Karosas, Juozas Strolia, Juozas Gruodis.
Pirmoji mokykla Leliūnuose įkurta jau 1853 metais. Uždraudus lietuvišką žodį, buvo uždrausta ir jos veikla. Atgavus spaudos laisvę, kunigo Antano Masaičio iniciatyva 1905 metais atkurta lietuviška pradžios mokykla. 1939 m. buvo pradėtas statyti šešių komplektų tipinis pradžios mokyklos pastatas, 1940 m. jau buvo pastatytas, bet jį įrengti sutrukdė karas. Karo metais mokyklos pastate vokiečiai buvo įrengę rusų karo belaisvių stovyklą. Po karo,1944 metais, Leliūnuose įkurta progimnazija. 1955/56 mokslo metais mokykla gavo naują, Leliūnų vidurinės mokyklos, vardą. Sumažėjus mokinių skaičiui, 2001 m. rugsėjį mokykla reorganizuota į pagrindinę.
Leliūnai šiandien
Šiuo metu Leliūnų seniūnijoje gyvena apie 500 gyventojų. Veikia Utenos A. ir M.Miškinių viešosios bibliotekos Leliūnų padalinys, Leliūnų kultūros centras, Leliūnų socialinės globos namai. Leliūnų keramikos muziejus. Eksponatus surinko ir muziejų įkūrė tautodailininkas Vytautas Valiušis. Muziejuje nuolat veikia tautodailininkų meno parodos.
Važiuojant Pakalnių – Alantos vieškeliu, 3 km nuo Utenos dunkso greta vienas kito Narkūnų piliakalniai su aiškiai išlikusiais pylimais, aikštelėmis ir senovės gyvenvietės liekanomis. Šie piliakalniai siejami su kunigaikščio Utenio vardu, todėl vienas vadinamas „Utenio pilimi”, o kitas „Utenio kapu”. Legendomis apipintas ir papėdėje esąs slėnis, vadinamas „Laimės slėniu”. Narkūnų piliakalnis tyrinėtas archeologų 1835 m. Pr. Vilčinskio, 1959 m. – Utenos kraštotyros muziejaus. 1975-1978 m. čia rasta dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai, metalo lydymo krosnelių liekanų, liejimo formų, keramikos dirbinių (I tūkstantmetis).
Važiuojant keliu Pakalniai — Leliūnai, dešinėje kelio pusėje stūkso Pakalnių piliakalnis, nuo kurio atsiveria graži Pakalnių miestelio, Vidinksto ežero panorama. Ant piliakalnio 1918 m. buvo pastatytas (nugriautas 1963 m., vėl atstatytas 1989 m. ir vėl nugriuvo 1999 m.) 18 metrų medinis kryžius. Dabar jo vietoje atstatytas mažesnis kryžius (aut. P. Kaziūnas). Piliakalnio aikštelėje palaidoti keli žuvę partizanai. Piliakalnį tyrinėjo 1836 m. P. Vilčinskis, 1989 m. – 1991 m. Lietuvos istorijos institutas. Rasta keramikos dirbinių, stulpavietės, įgilinto židinio dalis ir kt. Piliakalnis datuojamas I t-mečio – II t- mečio pradžia. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.
Tarp Ažugirių ir Antalgės kaimo, važiuojant į plentu Kaunas- Utena, kairėje kelio pusėje pamatysime rodyklę “Sūngailiškio piliakalnis”, pavažiavus keliuku buvusioje dvarvietėje rasime gražiai įrengtą “Sūngailiškio” medžiotojų klubo narių poilsiavietę.
Pravažiavus pro Antalgės kaimą ir pasukus į kairę, Dirvoniškio kaime yra viena iš gražiausių Utenos apskrities D. ir V. Neliupšių sodyba, kuri pasižymi augalų gausa. Tai tarsi nedidelis botanikos sodas.
Molio kermošius Leliūnuose
Rugsėjo mėnesį Leliūnuose vyksta Molio kermošius. Renginio dalyviai ir svečiai gali patys išbandyt puodų žiedimą, padedami paties puodžių karaliaus Vytauto Valiušio, pažiūrėti kaip keramikos meistrai kuria molio dirbinius, dalyvauti ūkininkų ir liaudies meistrų turgelyje, įsigyti puodžių dirbinių, tautodailininkų darbų, naminių pyragų ir sūrių, medaus ir rudens gėrybių. Molio kermošiaus svečiams koncertuoja vietos ir geriausi Utenos miesto saviveikliniai meno kolektyvai. Renginyje netrūskta ir valdžios žmonių, žurnalistų, fotografų. Dalyvių dėmesį prikausto teatralizuotas renginys „XIX a. Utenos valsčiaus turgus”.
Viena Molio kermošius dalis dažnai vyksta kompozitoriaus Juozo Karoso sodyboje, Spraguičių kaime. Atiduodant duoklę teatro gerbėjams, nes Juozo Karoso sodyboje yra puiki vieta tetralams– gerai įrengtas klojimo teatras. Todėl teatro mylėtojai skuba užsiimti geresnių vietų, kad galėtų pamatyti ne vien Utenos rajono teatro kolektyvų, bet ir gastroliuojančių teatro trupių spektaklius.
Pasisėmę teatrinės energijos šventės dalyviai plūsta į Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje Vytauto Valiušio keramikos muziejaus kiemelyje Leliūnuose vykstantį Molio kermošių. Kur vyksta parodos, jų pristatymai, muzikuojama. Tačiau didžiausio susidomėjimo sulaukia molio dirbtuvės – kiekvienas norintis gali tiesiog paminkyti molį, nusilipdyti švilpynę, ar patariami Vytauto Valiušio, pamėginti nužiesti molinį puodelį.
Šventę užbaigia Leliūnų šv. Juozapo bažnyčioje vykusios Šv. Mišios o po jų vėl muzika kviečia tiek jauną tiek seną burtis draugėn.
