Heraldika.
Salakas istorinio herbo niekada neturėjo. Hieraldikos komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos, bendruomenės atstovais pritarta siūlymui herbe pavaizduoti sakalą laikantį kryžių ir stovintį ant akmens blokelių. Šio herbo simbolis atspindi vieną miestelio vardo kilmės legendą, o kryžių ir akmens blokelius geriausiai apibūdina Salako Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios sienoje įtvirtintos atminimo lentos tekstas ,, …Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl Tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant“.
Simbolių kalboje sakalas – saulės, vyriškumo, dangiškumo, uolaus tarnavimo, tikslo siekimo, kilnumo atitikmuo. Lietuvoje šis paukštis – kario gynėjo įvaizdis. Krikščionybėje kryžius – nukryžiuotojo Kristaus kančios, Atpirkėjo pergalės, bendras krikščioniškojo tikėjimo simbolis. Raudona skydo spalva heraldikoje reiškia drąsą, narsą ir meilę. Dailininkas Arvydas Každailis parengė Salako herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. birželio 10 d.
Laikinai einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Artūras Paulauskas 2004 m. lie[pos 04 dieną dekretu Nr. 144 patvirtino Salako herbą.
Istorija.
Salako seniūnija yra 19 kilometrų į pietvakarius nuo Zarasų ir tiek pat į rytus nuo Daugailių. Seniūnijos plotas 172,8 km2 . Seniūnijos teritorijoje yra Salako, Gudėniškių ir Tumiškių miškai. Jie užima apie 5700 ha. Seniūnijos teritorija teka Šventosios upė, yra virš 30 ežerų. Seniūnijos puošmena šeštas Lietuvoje pagal dydį Luodžio ežeras ( plotas – 1320 ha, didžiausias gylis – 18,4 m., kranto linijos ilgis – 28,5 km).
Atvykstantys poilsiautojai gali apsistoti 4 poilsiavietėse. Seniūnijoje yra svarbesnės 9 lankytinos vietos ir 2008 metais įrengtas Gražutės regioninio parko direkcijos pažintinis dviračių takas bei 46 kultūros paveldo objektai. Salako miestelyje veikia paštas, ambulatorija, bendruomenės centras, pieninė, yra girininkija, malūnas, medžio apdirbimo įmonė, pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, Zarasų meno mokyklos filialas, svečių laukia poilsio namai ,,Aukrudė“, UAB ,,Degesa“ poilsio bazė.
Salako miestelis įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 kilometrų į pietvakarius nuo Zarasų ir tiek pat į rytus nuo Daugailių. Jis skiriasi nuo kitų vietovių: tai lygi aukštuma, iš vienos pusės supama ežero, o iš kitų pusių – ražių pušynų su eglių priemaiša, kalvų ir klonių. Rytinės pusės Salako sodybos atsiremia į didžiulį Luodžio ežerą.
Miestelio vardas: skaitant iš kairės į dešinę – SALAKAS, o iš dešinės į kairę – prasmingas vardas SAKALAS. Padavimai sako, kad Salaką įkūręs kunigaikštis Utenis. Salakas buvęs Lietuvos didžiūnų medžioklės centru. Medžiotojai augindavę medžioklės sakalus ir dėl to vietovė pavadinta Sakalo vardu. Kai kas įrodinėja, kad senaisiais laikais ta vieta, kur dabar yra Salakas, buvusi apsupta ežerų, panašių į salą.
Čia gyvenę daugiausia žvejai, kuriuos žmonės vadinę salokais, o kaimą, kuriame jie gyveno – Salaku. Salako istorija sena, bet greta yra daug legendų. Prie Salako miestelio esančio Luodžio ežero vardas minimas jau nuo 1253 m. Mindaugo dokumentuose. Tačiau oficialia Salako įkūrimo data laikoma 1496 m. kovo 18 d., kai Nikolajus Petkevičius per Vilniaus vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai 3 valstiečius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičius mišiose.
XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus strateginis ir ūkinis kelias. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos laikais (1631 – 1649) Salakas buvo vaitija, kurią sudarė Salako miestelis ir dvaras, 18 kaimų, 20 viensėdžių su 289 valakais žemės, 581 valstiečiu, 65 ežerais ir 3 upėmis: Šventąja, Ligaja ir Žiege. Yra išlikęs 1731 m. Salako ,,rakto“ (valdos) inventorius. Iš jo matyti, kad tuomet Salako dvare buvo alaus bravoras, sūrinė, malūnas, 108 kiemai, iš kurių 14 miestelio kiemų.
Salakui buvo suteikta privilegija ruošti turgus sekmadienį. Daug nuveikė 1906 metais į Salaką atvykęs dirbti aušrininkas, mokytojas Antanas Poderis ir bažnyčios klebonas Antanas Kryžanauskas. Jų pastangomis 1907 m. įsteigtas kooperatyvas. 1909 m. gegužinėje pirmą kartą Salake buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Dažnai ruošiami vakarai su vaidinimais, kurių pirmasis buvo 1907 metais suvaidinta „Genovaitė“. Salakiškių pasididžiavimas 1906 m. pradėta ir 1911 m. baigta statyti unikali, akmeninė bažnyčia, 1930 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas, skirtas Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500 – osioms metinėms.
Vokiečių okupacijos metais buvo išžudyti Salako žydai, per kautynes labai nukentėjo pats miestelis: sudegė dalis Bažnyčios gatvės namų, buvo nugriauta bažnyčios bokšto smailė, nukentėjo jos fasadai, stogas, buvo išžudyta ir ištremta daug žmonių. 1982 metais Salake gyveno 680 gyventojų, 2011 metais Salako pagrindinėje mokykloje mokėsi 115 mokinių.
Džiugiai Salako gyventojai sutiko Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Salakas ir seniūnija turi savo tradicijas. Į minėjimus, šventes, kitus renginius, prasidedančius bažnyčioje, prie Laisvės paminklo ir besitęsiančius kultūros namuose gausiai renkasi žmonės.
Šiandien Salakas – seniūnijos centras. Miestelis nuolat tvarkomas, vasaros sezonu sulaukia daug turistų ir poilsiautojų, kurie žavisi puikia gamta, lanko V. Žilinskienės jūrų augalijos ir gyvūnijos muziejų Gražutės regioninio parko lankytojų centre bei susipažįsta su regioniniu parku ir jo gamta. 1996 m. pastatytas turgaus pavilijonas. 1996 m. birželio 29 -30 dienomis salakiškiai pažymėjo miestelio 500 metų jubiliejų. Ta proga Laisvosios aikštės centre pastatytas stogastulpis, išleistas lankstinukas ,,Salakui -500“, jubiliejiniai vokai.
2010 m. pradėta miestelio Laisvosios aikštės rekonstrukcija, pėsčiųjų takai iškloti trinkelėmis, įrengtas aikštės ir bažnyčios apšvietimas. 2011 m. birželio 25 – 26 dienomis Salako miestelis šventė 515 metų sukaktį, o Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia 100 metų jubiliejų. Prie bažnyčios pastatytas ir Panevėžio vyskupo J. Kaunecko pašventintas jubiliejinis stogastulpis.
Visa, kas čia aprašyta toli gražu dar ne viskas, kuo gražus ir garsus Salakas. Pavaikščiok miestelio gatvėmis ir laukais, miškais, prakalbink aukštaitiška šnekta sutiktą žmogų ir suprasi, kiek daug jo širdyje meilės savam kraštui ir gimtai žemei. Kiek daug rasi sodybų, kuriose su meile sodinamas ir puoselėjamas medis, gėlė. Pažiūrėk į vyrų rankas, kaip jos įmantriai raižo ir dailina medį. Atverk senas audėjų skrynias. Kiek daug jose rasi nuostabiais raštais išmargintų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių ir daug kitų grožybių. Pasiklausyk skambių krašto dainų ir armonikos. Tik tuomet suprasi, kuo gražus Salakas ir jo apylinkės.
Šv. Petro atlaidai – Salake
Tradicinė metų šventė Salako seniūnijoje yra Šv. Petro atlaidai. Kaip jiems ruošiamasi ir kaip vyksta veiksmas liudija Salako kultūros centro vadovės Rasos Lukošiūnaitės pasakojimas:
Ar lietūs ar vėjai, ar saulės per daug…“,- regis šias žodžiais prasideda viena iš žinomiausių lietuviškų estradinių dainų, raginanti mylėti nepaisant jokių sąlygų, ar kliūčių, kurias pateikia gyvenimas! Sakoma, kad iš dainos žodžių neišmesi,- lygiai taip pat, kaip neišjungsi lietaus danguje, ar deginančių saulės spindulių. Na, mielieji, šį kartą aš labai ramia sąžine drįstu Jums prieštarauti:
…birželio 29-osios rytas – apniukę, pilka, šlapia, lietus merkia ir nesimato nei pradžios nei pabaigos lašams, krintantiems iš dangaus. Kantriai (nors labai lėtai, vis tikėdamasi, kad proceso eigoje lietus liausis) išsipakavau skėtį ir žengiau pirmus žingsnius „į Petrines“ – vieną didžiausių ir gražiausių Salako miestelio vasaros švenčių. „Na kokios čia „Petrinės“ kai dangaus nesimato per lietų ir ūkanas“, – ūbavo mano sąžinė! “Tylėk,- šventes reikia švęsti tik gerai nusiteikus, nesvarbu kokiomis sąlygomis!”,- drąsiai ją ramino visada tikėjimo kupina širdis. Taip ir iškeliavau…
Mintys vis sukosi apie futbolo rungtynes ir žaidėjus, kurie, ko gero, kiaurai permirkę, mokyklos stadione spardė kamuolį ir, slysdami per šlapią žolę stengėsi įmušt įvartį. Šaunuoliai, galvojau sau patyliukais,- šaunuoliai, kad neišsigando lietaus ir dalyvauja rungtynėse. Komandų buvo net keturios: Salako, Kupiškio, Dusetų ir Antalieptės!
14.00 val. – parko prie švietėjo A. Podėrio vardo muziejaus atidarymas: pagal planą turėjo viskas vykti taip: takeliai nubarstyti smėliu, gėlės žydi, žolė žaliuoja… merginos, trumpam virtusios medžių deivėmis slepiasi už medžių, taip atmosferai sutekdamos žiupsnelį mistiškumo ir paslapties, kartas nuo karto suplevėsuodamos lyg laumės iš už kamienų… na, o kaip lietus? takeliai ir gėlės pasiliko, aplinka graži graži ir … šlapia šlapia… medžių deivės, gyva muzika ir gražūs žodžiai turėjo lysti po stogu. Bet nemanykite, kad dėl to nukentėjo mūsų nuotaika: lietui padėkojom už pagalbą auginant medžius, orui – už gaivą, stogui – už prieglobstį. Buvo labai malonu svečių būryje išvysti pirmųjų Salako mokyklos laidų atstovus, kurie pasidalino savo prisiminimais apie mokyklą bei gražius čia praleistus laikus, džiaugėsi, kad pastatas atgaivintas, kad jį puošia medžiai, gėlės, bei prisiminimus atgaivinantys mokyklą baigusių laidų įamžinimui skirti akmenys su vardinėmis lentelėmis, primenančiomis metus, kada tos laidos mokėsi…
16.00 val. Salako kultūros centro koncertų salė pamažu pildosi žmonėmis… keista,- ant scenos jau kažkas vyksta: girdėti kalbos, klegesys, matyti rožinėmis kelnėmis pasipuošęs vaikinas, aktyviai gestikuliuojantis ir tarškantis greitakalbe į telefoną (V.Eidėjus) moteriškė milžinišku kuodu ir dar didesniais akiniais (M. Kluonienė), bandanti vis nuraminti prieš ją sėdinčią „neaiškią“ damą (E.Matušovienė), kuri karts nuo karto kėsinasi į acetoną ar dar kokį skystį… O kur dar ilgakojė blondinė (D.Baubinaitė), savo žavia šypsena nuginkluojanti kiekvieną, ar aštriu žvilgsniu pro kaulinius akinių rėmelius žvelgianti kirpyklos administratorė (R.Putrimaitė) bei visas savimi susižavėjęs verslininkėlis (I.Matušovas)… Viskas čia gerai – taip šiais metais Salako kultūros centro dramos kolektyvo nariai pasitiko savo žiūrovus. Dramos kolektyvas suvaidino vieno veiksmo komediją pagal K.Sajos pjesę „Melų diena“ – dar viena pramoga, kurią pasiūlėme miestelio šventės svečiams. Manau daugelis, kurie tą dieną svečiavosi „Rožinės panteros“ kirpykloje, savo veidus ne kartą buvo papuošę šypsenomis, o gal pratrūko ir nuoširdžiu juoku.
Ir atėjo vakaras… IR NUSTOJO LYTI!!!!!!!! “Pavyko!!!”,- šaukė mano tikinti širdies visiems skeptikams, kurie kiaurą dieną man kartojo – kaip lyja, kokia čia bus šventė ir t.t.
19.00 val. turėjome pradėti šventinį koncertą. Ir būtume pradėję jei ne be žinios dingęs mūsų seniūnas ir jaunosios „Retro“ šokėjos. Sunerimusi griebiau telefoną ir, visiems žiūrovams girdint (stresas daro savo…) ėmiau aiškintis reikalus… pasirodo: techninės kliūtys sutrukdė laiku atvykti į šventę. Tačiau jos buvo greitai pašalintos: mūsų kompanijai pagelbėjo Visagino baikerių klubas – pavėžėjo visus iki pat veiksmo vietos! Ir prasidėjo: dainos, šokiai, kalbos, sveikinimai, žaidimai… vakaras neprailgo, lietus mūsų nebeskriaudė, o svečiai: Vajasiškio, Katlėrių bendruomenės, Zarasų jaunimo centro grupė „Išrinktasai”, Liveta, Ingrida ir Petras Kazlauskai neleido nė minutėlei atsipalaiduoti. O ką jau kalbėti apie šauniąją Dj Birutę (B.Minutkienė, Užpalių KC vadovė), kurios vairuojama diskoteka pasibaigė tik 03.00 val. ryto (didžiuojuosi visais šokėjais, kurie taip draugiškai linksminosi ir nesukėlė jokių “sunkumų” – šaunuoliai!)
Miestelis nurimo bene tik su pirmaisiais saulės spinduliais… reikia spėti pailsėjus spėti į Šv. Petro atlaidų iškilmes Salako bažnyčioje. Sekmadienio oras buvo šiek tiek mielesnis – saulutė dažniau ir šilčiau šypsojosi, tad visi atvykę į Šv. mišias galėjo nuoširdžiai susikaupti ir padėkoti už gražias akimirkas bei nuotaiką.
Šiais metais tiek… Gaila, kad geri dalykai taip greitai baigias, bet mes augame, tobulėjame ir jau dabar brandiname mintis ateinančių metų “Petrinėms”!
Geros ir pačios geriausios Jums vasaros!
Salako kultūros centro vadovė Rasa Lukošiūnaitė
