Heraldika.
Saldutiškio herbas – mėlyname lauke iš skydo papėdės kylanti sidabrinė elnio galva. Vietoj ragų dvi sidabrinės pušų šakos su auksiniais kankorėžiais. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus. 2002 m. liepos 30 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1855.
Istorija.
Istoriniuose šaltinuose pirmą kartą Saldutiškio miestelio vardas paminėtas 1795 metais. Saldutiškis yra įsikūręs į pietryčius nuo Utenos, prie Vilniaus – Utenos geležinkelio. 1916 – 1918 m. buvo apskrities, 1920 – 1939 m. – Linkmenų, 1939 -1950 m. Saldutiškio valsčiaus centras. Saldutiškio dvaras minimas 18 a. pabaigoje. Gyvenvietė pradėjo kurtis 1899 m., nutiesus Panevėžio-Švenčionėlių geležinkelį. Prieš I-ąjį pasaulinį karą dvaras priklausė karo inžinieriui Boleslovui Jaloveckiui, kuris pastatė dvaro rūmus su ūkio pastatais, užveisė turtingą parką, sodą ir gėlynus, o keletą miško kvartalų užsodino maumedžiais. Jo sūnus Mečislovas 1907 m. pabaigoje įsteigė Saldutiškio ūkio draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir aplinkinių vietovių ūkininkai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vykdant Žemės reformą, dvaro centras atiteko savivaldybei ir Labanoro miškų urėdijai, o patys rūmai – besikuriančiai naujai parapijai. Pirmuoju klebonu buvo kunigas St. Švėgžda, kuris užsiėmė ir bažnyčios statyba. Šiam tikslui buvo pritaikytas akmeninis dvaro svirnas, ant kurio aukštų pamatų buvo pristatyta medinė bažnyčios dalis su dviem bokštais.
Miestelis pradėjo labiau augti, kai 1927 m. jame įsikūrė miško eksploatacijos įstaiga, nes siauruoju geležinkeliu buvo patogu išvežti miško medžiagas. Veikė didelė lentpjūvė, kurioje dirbo apie 60 nuolatinių darbininkų. Ji tiekdavo elektrą ne tik Saldutiškiui, bet ir artimiems kaimams. 1934 m. miestelyje buvo pastatyti Šaulių namai su sale, kurioje vykdavo vaidinimai, paskaitos ir kt. 1938 m. miestelio aikštė ir gatvės buvo išgrįstos, sutvarkyti šaligatviai. Iš Saldutiškio geležinkelio stoties vasarą į Kauno „Sodybos” bendrovę buvo vežamos Labanoro girios gėrybės – uogos ir grybai. Miestelyje buvo 50 namų, gyveno 9 žydų šeimos, kurios vertėsi prekyba ir žvejyba.
1940 m. Saldutiškyje buvo miškų urėdijos ir miškų eksploatacijos įstaigos, savivaldybė, pradžios mokykla, medicinos punktas, vaistinė, žemės ūkio kooperatyvas, nakvynės namai, kepykla, 8 parduotuvės, žemesnioji žemės ūkio mokykla, pasienio policijos mokykla, biblioteka ir kt. Aktyviai veikė įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos.
Trumpas pasakojimas apie Dryžių piliakalnio atsiradimą
Pasakojama, kad labai seniai Saldutiškio krašte, gyvenęs labai žiaurus ir šykštus ponas, kuris be saiko išnaudodavęs žmones. Kartą, kai baudžiauninkai baigę darbą jau ėjo namo, ponas juos sulaikė ir iš pykčio nebežinodamas kokį darbą dar užduoti, liepė kepurėmis supilti kalną. Baudžiauninkai ėmėsi darbo. Kepurėmis nešė žemes iš įvairių vietų ir supylė didžiulį kalną. Ponas apžiūrėjo kalną ir ėmė grūmoti žmonėms, kad ne tokį kalną supylė. Ponui begrūmojant užėjo didelė audra, nulygino kalno viršūnę, o griūdamos žemės kalne palaidojo ir patį poną…
