Akmenskaldystė (akmentašystė) – tai senas amatas, iš pradžių turėjęs grynai praktinį pritaikymą – akmenys buvo puiki statybinė medžiaga.
Tiesa, dar iš pirmykštės bendruomenės randami akmens ir žemės paminklai-pilkapiai bei kelių eilių akmens vainikai kapuose mirusiems atminti. Taip pat randami su senovės lietuvių religija siejami akmenys, kuriuose iškalti įvairūs ženklai – saulė, mėnulis, žvaigždės, pasagos, žalčiai. Tobulėjant įrankiams akmens panaudojimo galimybės išaugo: imti statyti namai, ūkiniai pastatai, bažnyčios, grįstos gatvės (brukas), tvertos tvoros, statyti akmeniniai kryžiai ir kt. Pradėti statyti ir akmeniniai paminklai kapinėse
Rizikingas amatas
Amatas buvo labai rizikingas. Norint panaudoti didelį akmenį, reikėjo jį sprogdinti, o sprogstamųjų medžiagų nebuvo iš kur gauti, todėl kaimo amatininkai sprogmenis (dažniausiai Bertoleto druską) gaminosi patys. Tik XX a. pradžioje buvo pradėti organizuoti akmenskaldžių kursai. Jų metu buvo aiškinama, kaip saugiai naudotis sprogmenimis, išduodamas kursų baigimo pažymėjimas, kurį parodžius jau galima buvo legaliai įsigyti trotilo ar parako. Kitus darbo įrankius kiekvienas akmenskaldys privalėjo turėti savo. Kaltų ir kūjų metalines dalis pagamindavo kalvis.
