Stalystė Lietuvoje
Nors mediena jau gilioje senovėje buvo naudojama kurui, statyboms bei įvairių ūkio padargų gamybai, miško ir stalystės pradžia Lietuvoje laikomas XIV a. paplitęs būdinis verslas. Būdos buvo pirmosios miško verslo įmonės, gaminusios parduoti įvairius medienos gaminius. Būdų pavadinimas kilęs nuo laikinojo tipo pastatų – būdų, kuriose gyveno miško darbininkai.
Vėliau staliai atsiskyrė į atskirą amatininkų grupę. Jie dirbdavo dailiuosius darbus: įrengdavo namo vidų – dėdavo lubas, grindis, langus, puošdavo namo išorę lėkiais, langinėmis ir kt. Paprastai daugiau darbo turėdavo žiemą. Kaip ir kiti meistrai, įrankius dailidės pasidarydavo patys. Metalines jų dalis kaldavosi pas kaimo kalvius arba pirkdavo parduotuvėje.
Skaityti daugiau
Pastatus puošdavo plokščiais kiaurapjūviais ornamentais, kiek rečiau – plokščiais pjaustytais ar reljefiniais. Ornamentu buvo paryškinamos svarbiausios trobesio vietos, sušvelninamas perėjimas iš vienos medžiagos į kitą. Puošniausia stogo dalis buvo skliautas, kuris buvo puošiamas lėkiais, vėjalentėmis, skliauto langelio apvadais. Dekoratyvinėmis detalėmis ypač išsiskyrė langų apvadai, langinės, durys, prieangiai. Staliai padirbdavo ir baldus, kurie iš pradžių buvo gana paprastos konstrukcijos. Vėliau, baldams tobulėjant, ėmė rastis baldžiai, kurie specializavosi tik šioje srityje.
Staliai ir jų dirbiniai mūsų krašto istoriniuose šaltiniuose minimi jau nuo seniausių laikų, tačiau pirmąsias rašytines žinias apie organizuotą stalystės veiklą yra tik iš XVI a., kai Lietuvos miestų amatininkai ėmė jungtis į cechus. 1562 m. buvo įkurtas bendras balnių, pakinktininkų, pozumentininkų ir stalių cechas. 1578 m. staliai nuo jo atsiskyrė ir kitais metais įkūrė savarankišką cechą.
