Apie vilnos vėlimą
Vilnos vėlimas yra seniausia neaustinės tekstilės technologija, jai nereikia verpimo ratelių, audimo staklių, nes tai yra pats paprasčiausias mechaninis procesas, kurio metu natūralus gyvulinis pluoštas (vilna) veikiamas drėgmės, karščio, trynimo ir spaudimo tampa vientisu paviršiumi – veltiniu. Kadangi veltinis lengvai suyranti medžiaga, tai sunku pasakyti, kas iš jo buvo gaminama.
Paprastai buvo veliama žieminė avalynė – veltiniai, kuriuos nešiojo visi nuo mažo iki seno.
Skaityti daugiau
Kitas labai populiarus gaminys – milas. Tai staklėmis išaustas ir suveltas storas vilnonis audinys, iš kurio siūdavo šiltus viršutinius drabužius – apsiaustus, kostiumus, kostiumėlius, paltus, švarkus. Dažniausiai jį dažydavo tamsiai žalia, ruda arba juoda spalva. Tarpukariu siuvėjai nemažai siūdavo iš milo, ypač kaimuose. Šis audinys buvo populiarus ir karo bei pokario metais, kai žmonės sunkiai galėdavo įsigyti pirktinių medžiagų.
Namuose milą veldavo rankomis arba basomis kojomis, pasidarę į lovį panašų prietaisą, pripildytą karšto vandens ir šarmo. Tai buvo sunkus ir lėtas darbas, nes vienu metu galėdavo suvelti tik nedidelį milo gabalą. Milą namuose ir lygindavo – po vėlimo dar drėgną kietai susukdavo ant kočėlo, galą užsiūdavo, suvyniodavo į drobę, kad neišsiteptų ir įkišdavo į karštą duonkepę krosnį. Čia milas galutinai išdžiūdavo ir išsilygindavo.
Tarpukariu velti milą dažniausiai veždavo į milo vėlyklą, vadintą veliušiu arba valiušu. Dažniausiai vėlyklos būdavo įsikūrusios prie malūnų ar šiaip vandens telkinių, nes milo vėlimui reikėjo daug vandens. Vėlėjams daugiausia darbo būdavo rudenį. Tuomet kartais dirbdavo net naktimis. Kiek mažiau veldavo pavasarį, o mažiausiai – vasarą, ypač kai trūkdavo vandens. Žiemą milo vėlyklos dažniausiai visai nedirbdavo.
