Juvelyrika Lietuvoje
Lietuvoje papuošalus iš metalo ir gintaro vietos meistrai jau gamino nuo 1 tūkst. m. pr. Kr. Buvo naudojamas vietinis gintaras bei įvežtiniai metalai – varis ir žalvaris.
Paprastesni gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje aptinkami iš dar ankstesnių laikų. Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus. Vėliau plito gintaro karoliai, segės, apyrankės, smeigtukai ir kiti gintaro papuošalai.
Skaityti daugiau
Papuošalams ypač tiko žalvaris. Geležis buvo ne tokia puošni, o sidabras buvo brangus. Auksas tais laikais buvo labai retas, ir mūsų protėviai papuošalų iš aukso negamino. Varį, skirtą papuošalams ir kitiems reikmenims gaminti, atsigabendavo iš artimiausių kasyklų, kurios buvo Karpatų ir Alpių kalnuose.
Senovės baltų auksakaliai mokėjo pinti apyrankes, antkakles ir žiedus iš sidabro bei žalvario vielų, išraižyti ar iškalti jų paviršių įvairiausiais raštais, puošti emalio ir stiklo akutėmis, privirinti sidabro, alavo ar cinko lapelius. Iš žalvario ir sidabro (kartais aukso) buvo daromi įvairūs papuošalai (antkaklės, apyrankės, segės, antsmilkiniai, žiedai, smeigtukai, kabučiai). Buvo puošiami taip pat ginklai, kario aprangos dalys, žirgo kamanos.
1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras privilegijos raštu įsteigė Vilniuje pirmąjį auksakalių cechą ir patvirtino jo statutą, sudarytą Vakarų Europos pavydžiu.
