Pynimas Lietuvoje
Pynimas yra seniausias menas pasaulyje. Manoma, kad pynimas atsirado anksčiau nei keramika. Molinėms puodynėms pirmiausia buvo pinami karkasai iš karklų, paskui jie būdavo aplipinami moliu.
Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Kiekviename kaime buvo savas pynėjas, pindavęs krepšius kasdienei buičiai. Jie daugiausia buvo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti. Taip pat buvo pinamos sėtuvės, kretilai, doklai pašarams rinkti, bamblės, karbijos, sūrinės, vyžos, lopšiai ir kt. Sodybų, daržų, ganyklų ir miško jaunuolynai būdavo aptveriami pintomis tvoromis. Pynimui naudojamų lazdynų, karklų virbus, plėšas, vyteles, eglių ir pušų šaknis, rugių šiaudų grįžtes nesunkiai galima buvo rasti gamtoje.
Skaityti daugiau
Aukštaitijoje ir Dzūkijoje pušų balanos naudotos įvairios paskirties pintinėms gaminti. Vienos balaninės pintinės skirtos bulvėms nešioti, pintos kraitelės žolei, malkoms, grybams, o doklai šienui ar kapojams gabenti. Darydavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti (su dangčiais), iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti ar sudėti maistą, skirtą šventinti per Velykas.
Pintinėmis pynėjai daugiausia prekiavo miestų turguje. Buvo pinami įvairūs šiaudiniai ir iš vytelių krepšiai (krabės, pundulai miltams laikyti, sėtuvės, seikeliai grūdams seikėti ir sėti, gorčiai matuoti), senovinės svarstyklės – bezmėnai, svėrę svarais. Pintinės buvo pinamos iš kūlinių rugių – rugiai iškulti tik spragilais, kad nesulūžtų šiaudo stiebeliai. Surišdavo jas liepos karna arba skelta lazdyno balanėle. Dažnam ūkyje galėjai rasti gorčius – tai senovinis saiko matas seikėti grūdams, sėtuvės, iš kurių mūsų senoliai bėrė grūdus. Didesnėse pintinėse – krabėse – mažažemiai ir bežemiai laikė menkas savo grūdų atsargas, stambieji ūkininkai į jas pildavo miltus. Greta ir aukštaitiškos „underės“ (didžiulės iš karklo vytelių nupintos pintinės), be kurių neapsiėjo nei vienas ūkininkas – jomis iš klojimo į tvartą nešdavo šieną. Aukštaitijoje nuo seno naudojamos balanų pintinės. Senesni gyventojai XX a. pr. dar pindavosi ir vyžas. O iki XX a. pradžios pinti baldai buvo labai paplitę dvaruose ir klebonijose, ypač jų vasarvietėse.
Lietuvoje buvo pinami ir sodai. Sodas – tai dažniausiai iš šiaudelių ar nendrių, suvertų ant siūlo, padarytas reketukas, kabinamas ties stalu. Palubėje kabantis sodas siejasi su dangaus sodu – rojumi arba dausomis, jis sukurdavo šventinę erdvę apie stalą.
