Apie siūvinėjimo techniką
Laikui bėgant, siuvinėjimo menas labai ištobulėjo. Tam įtakos turėjo nuolatinis noras ir siekis sukurti kažką naujo, neįprasto. Šitaip atsirado siuvinėjimas juostelėmis, kaspinais bei karoliukais. Siuvinėtojos mokėjo daug technikų. Labiausiai paplitusios – adinukė, šešėliavimas ir peltakiavimas, siuvinėjimas kryželiu, gobeleninis bei lygusis siuvinėjimai. Lietuvaitės dar iki XX a. pabaigos jau buvo gerai įvaldžiusios siuvinėjimo meną, kuris tais laikais buvo gana plačiai paplitęs. Laikui bėgant išpopuliarėjo siuvinėjimas kryželiu, pamėgtas šešėlinis siuvinėjimas. Šešėliavimo technika buvo siuvinėjami drabužiai, staltiesės, staltiesėlės, takeliai, šalikai, pagalvėlės, skarelės ir kitos smulkmenos. Daugiausiai figūravo siuvinėti augaliniai raštai – vaizduojamos gėlės, lapai, jų koteliai, stiebai, uogos, vaisiai. Siuvinėtojos naudojo įvairius audinius ir siūlus, dažniausiai lininius, vilnonius, medvilninius bei šilkinius.
Siuvinėjimu buvo puošiami drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai, bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės ir vėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Naudoti ir tauriųjų metalų siūlai. XIX a. paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais. Aptinkama tamsių apatinių sijonų su augaliniais ornamentais siuvinėtais pažemiais. Baltus medvilninius sijonus apačioje puošė baltu siuvinėtu kiauraraščiu. Siuvinėjimai stambesni ir grubesni, nei ta pačia technika siuvinėtų skarelių. Labai puošnios baltos medvilninės siuvinėtos kiauraraščiu skarelės. Dažniausiai skirtingais sudėtingais ornamentais siuvinėjo du priešpriešinius skarelių kampus. Gobiantis vieną kampą lenkė į viršų vieną sekmadienį, antrą kampą – kitą sekmadienį. Tokias skareles ne kiekviena sugebėdavo pati išsisiuvinėti.
