Heraldika.
Vyžuonų herbas – sidabriniame skydo lauke žalias žaltys auksiniu paausiu ir juodu liežuviu. Žaltys susirangęs lyg dvi viena virš kitos sudėtos S raidės. Svarstant herbo idėjas pritarta gyventojų prašymui miestelio herbe pavaizduoti žaltį, čia nuo seno vadinamą vyžu. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Herbas patvirtintas 2005 m. gruodžio 29 d. Prezidento dekretu Nr. 485.
Istorija.
Vyžuonų seniūnija nuo Utenos miesto nutolusi 12 km į šiaurės vakarus. Plotas: 73 km². Seniūnijos centras – Vyžuonų miestelis. 1958 m. vietovę tyrinėję Mokslų akademijos Istorijos instituto ir Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojai nustatė čia atradę beveik 1 m storio kultūrinį sluoksnį, kuriame buvo lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi puodų šukių, titnago dirbinių, geležinių pjautuvėlių ir kt. Tai liudija, kad žmonių čia gyventa jau prieš Kristaus gimimą.
Vyžuonų miestelis ir dvaras istoriniuose šaltiniuose minimi XV a. Kad Vyžuonų apylinkėse seniai gyventa, patvirtintų ir Vyžuonų bei Sprakšių pilkapiai. Seniausias ne tik miestelyje, bet ir rajone pastatas – bažnyčia, pastatyta 1406 m. Bažnyčios sienoje įmūryta saulės-žalčio kulto liekana – akmuo, vadinamas žalčio Vyžo galva. Pasak padavimo, miestelio pavadinimas ir kilęs iš karūnuoto, pagonių garbinto žalčio Vyžo. Vyžuonų bažnyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Bažnyčioje yra vertingų paveikslų, senų skulptūrų, senų arnotų ir kitų vertybių. Garsūs ir Vyžuonų bažnyčios varpai, irgi įtraukti į saugomų paminklų sąrašą.
Nuo XVI a. Vyžuonos buvo valsčiaus centras. XVI – XVIII a. Vyžuonas valdė didikai Radvilos, vėliau – Tiškevičiai, Puslovskiai. Šiaurės karo metu (1700 – 1721) beveik visas miestelis sudegė. Degė jis ir vėliau, bet vis būdavo atstatomas. Čia vykdavo turgūs ir prekymečiai. XVIII a. veikė parapinė mokykla, kurioje 1770 m. mokėsi 3 bajorų ir 20 miestelėnų bei valstiečių vaikų. 1864 m. įsteigta valdinė mokykla. Po I-ojo pasaulinio karo Vyžuonose gyveno beveik 1400 žmonių.
Miestelį pasiekė 1831 ir 1863 m. sukilimų bangos, o 1905 – 1906 m. sąjūdis privertė Rusijos caro valdžią daryt šiokių tokių nuolaidų. Dar iki I-ojo pasaulinio karo Vyžuonų apylinkėse darbavosi apie 20 daraktorių. Čia daraktoriavo Jonas Daugilis, Veronika Dičiūtė, Mikalojus Januškevičius, Kazys Juška ir kt.. Mokykloje lietuviškai mokyti pradėjo Ona Zaštautaitė ir Vytautas Žakavičius. V. Žakavičiaus rūpesčiu buvo pradėta statyti mūrinė Vyžuonų mokykla.
Vyžuonų apylinkėse 1919 m. birželio 1 d. vyko Lietuvos kariuomenės mūšiai su bolševikais. Nemažai vyžuoniškių stojo į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo tose kovose. Nepriklausomybės metais miestelis pamažu tvarkėsi – išgrindė akmenimis gatves, nutiesė šaligatvius, buvo įvesta elektra. Aktyviai veikė šauliai, jaunieji ūkininkai, pavasarininkai, jaunalietuviai.
Kai Vyžuonų miestelyje Nepriklausomybės 10-mečiui buvo pastatytas paminklas, trys Vyžuonų paaugliai – S. Gučius, K. Saladžius ir P. Zabulionis – sumanė Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms patys Kartuvių kalne pastatyti paminklą. Savo sumanymą jie įgyvendino.
1940 metų birželio mėnesį prasidėjo areštai ir žmonių trėmimas. 1945 m. Vyžuonose įsteigta ambulatorija ir biblioteka, 1951 m. įsteigti kultūros namai, 1970 m. pastatyta nauja mokykla. Šiuo metu Vyžuonų seniūnijoje gyvena apie 2000 gyventojų. Veikia Vyžuonų pagrindinė mokykla, Utenos A. ir M.Miškinių bibliotekos padalinys – Vyžuonų biblioteka, Vyžuonų kultūros centras.
Kartuvių kalno pavadinimo atsiradimo istorija
Senų senovėje Vyžuonų apylinkėse augusios didžios girios. Tik viena kalnas buvęs visada būdavęs plikas. Užpuolus priešams tasai kalnas virsdavo tikra vyžuoniškių tvirtove. Į kalno viršūnę būdavo privežama storų pušų rąstų, o kai nuo Dusyno ežero pasirodydavę priešai nusiteikę pulti ir užimti Vyžuonų miestelį. Mėginančius į kopti į kalną priešus sutikdavo vyžuoniškių nuo kalno ridenami rąstai.
Priešai būdavo trupinami į šipulius. Būdavo, kad priešai ridenamų rąstų bloškiami net pasikabindavo ( pasikardavo) ant kalno papėdėje augančių medžių. Dėl to kalnas ir yra pavadintas Kartuvių kalnu.
Šventė „Mink į Vyžuonas“
Kiekvienais metais gegužės mėnesį jau tradicine tapusi šventė ir dviračių žygis „Mink į Vyžuonas!“ sukviečia apie pusšimtį dalyvių, norinčių išbandyti savo jėgas bei įveikti atstumą nuo Naujasodžio kaimo iki Vyžuonų. Startavę Naujasodžio kaime, žygio dalyviai pakeliui ilsisi Kaliekiuose ir finišuoja Vyžuonų pagrindinės mokyklos stadione Vyžuonų šile, kur jų laukia smagi šventė.
Kaskart šventė palieka neišdildomą įspūdį savo margaspalve programa. Šventės metu dalyviai varžosi sudėtingoje dviračių estafetėje, kurioje netrūksta nei azarto, nei sportinio užsispyrimo. Visi norintys gali pasitikrinti rankos taiklumą smiginio varžybose, ar pamėginti laimę pasagų mėtymo rungtyje. Žinoma, šventė negali apsieiti be krepšinio 3×3 ir baudų mėtymo varžybų.
Mažuosius šventės dalyvius kviečia pažaisti policijos bičiulis Amsis, o drąsesni gali išbandyti arkliuko ponio eiklumą, ar pajodinėti žirgais.
Baigiantis šventei organizatoriai apdovanoja estafečių ir rungtynių nugalėtojus vertingais prizais. Pačius ištvermingiausius dalyvius renginio pabaigoje šauliai vaišina gardžia koše.
Organizatoriai tikisi, kad tokie žygiai skatina aktyvią gyvenseną, propaguoja saugumo taisyklių kelyje laikymąsi bei suteikia progą tai išbandyti kiekvienam norinčiam.
