Dar XX a. pirmojoje pusėje apie gydymą vaistiniais augalais nusimanė beveik kiekviena kaimo moteris ir šis žinojimas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Bet dažnoje bendruomenėje visada buvo žmonių, kurie turėjo daugiau žinių apie žolių vaistines savybes, tikslingai užsiėmė jų rinkimu ir ligonių gydymu. Tokie žmonės buvo vadinami žolininkais, o ši liaudiškojo gydymosi sritis buvo plačiausiai praktikuota, nes žolių poveikis žmonių ir gyvulių sveikatai buvo akivaizdus.
XIX a. pabaigoje ir pirmoje XX a. pusėje, didėjo jų paklausa. Pagerėjus susisiekimui (nutiesus geležinkelius) Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo kasmet birželio 23 d. ir 24 d. vykdavo didelės vaistinių augalų mugės, į kurias suvažiuodavo pirkliai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos miestų bei iš tolimesniojo užsienio.
Močiutės ir mamos perduodavusios žoliavimo tradicijas iš lūpų į lūpas.
Žoliavimui tinkamas laikas – viena dvi dienos prieš ir viena dvi dienos po Joninių. Šiuo laiku jokiu būdu negalima ravėti daržų, ar šerti gyvulių. Einantieji šiomis dienomis žolelių rinkti turi būti nusiprausę, švariais lininiais marškiniais ar suknele apsirėdę. Žoleles reikia dėti į lininius rankšluosčius. Žoliaujant svarbu neplepėti, nesiblaškyti, o su skinama žolele kalbėtis tyloje, maldoje. Žolelės, renkamos susikaupus, prašant ir atsiprašant, bus kur kas veiksmingesnės, turės didžiausią paslaptį ir jos šydą atskleis tuomet, kai jas naudosime pagal paskirtį. Surinkus jas ir džiovinti reikia atskirai.
