Apie dailidystę
Dailidė – tai ir pastato projektuotojas, ir darbų vykdytojas. Jis turėjo išmanyti medienos savybes, mokėti ją paruošti, žinoti, kaip statyti pastatą, ir pats tuo užsiimti. Tik dailidė buvo atsakingas už pastato ilgaamžiškumą, patogumą bei grožį, kokybę.
Tie patys dailidės statydavo ir iš apvalių, ir iš apipjautų rąstų. Statybai mediena būdavo paruošiama iš anksto. Trobesius statyti pradėdavo pavasarį. Žievę nuskusdavo dviejų rankenų vienašmeniu drožtuvu. Lentas ir sienojus išpjaudavo atskiri meistrai – dročiai.
Skaityti daugiau
Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo iš tėvų, padėdami jiems meistrauti, dirbdami statybose. Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš pradžių pas juos dirbdami be atlyginimo. Įrankius pasidarydavo patys. Metalines jų dalis kaldavosi pas kaimo kalvius arba pirkdavo parduotuvėje.
Gerų meistrų dailidžių būdavo nedaug, todėl jie darbo turėdavo pakankamai. Prie statybos talkindavo kaimynai, samdomi neturtingesni valstiečiai. Dažnai meistrai turėdavo savo darbininkų, mokinių. Pagrindinis žmogus prie statybos būdavo meistras. Jis paskirstydavo darbus, nurodinėdavo, ką ir kaip reikia daryti, turėdavo savo pagalbininkus, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas.
Dailidės savo darbą užbaigdavo simboliškai: iškeldavo ir prie gegnių pritvirtindavo pabaigtuvių vainiką, nupintą iš žolių ar padarytą iš medžio.
