Heraldika. Daugailių herbas – mėlyname herbinio skydo lauke sidabrinis raitelis ant sidabrinio žirgo su auksiniais krepšiu per petį ir pentinais, trimituojantis dešinėje rankoje laikomu auksiniu pašto ragu. Dailininkė Vida Navikienė šį herbą sukūrė 2004 m.
Miestelis anksčiau herbo neturėjo. Pro Daugailius 1836 m. buvo nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas, įsteigta pašto stotis, kuri suvaidino svarbų vaidmenį miestelio istorijoje, ir labai prisidėjo prie krašto augimo. Todėl miestelio herbe nutarta pavaizduoti senovinį paštininką – raitelį su pašto krepšiu ir ragu. Daugailių herbą Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. liepos 15 d., o Lietuvos Respublikos Prezidentas savo dekretu patvirtino 2004 m. rugpjūčio 3 d.
Istorija. Daugailiai minimi nuo 1254 metų, kai čia buvo pastatyta pilis, kuri kovų su kalavijuočiais metu atliko svarbų vaidmenį ginant kraštą. 1435 m. sutriuškinus Livonijos ordiną prarado strateginę reikšmę ir sumenko. Pirmoji bažnyčia ar koplyčia ant piliakalnio galėjo būti pastatyta XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje, antroji – 1766 metais. 1836 m. pro miestelį nutiesus Peterburgo-Varšuvos plentą ir čia įsteigus pašto stotį bei nakvynės namus, Daugailiai pradėjo augti, kadangi tiek nakvynės namams, tiek ir pašto stočiai prižiūrėti ir aptarnauti reikėjo žmonių. XIX a. 2-ojoje pusėje kelionę diližanu pro Daugailius ir apsilankymą juose aprašė poetas Antanas Baranauskas. Gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir kovose su bolševikais, spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuvišką spaudą.
Miestelio pradžia laikytinas prie Indrajų ežero Daugėlų įkurtas Staškūniškio dvaras. Dabartinėje miestelio teritorijoje, dvaro savininkams skyrus žemės valstiečiams, pradėjo formuotis kaimas, kuris nuo 1745 m. jau vadinamas miesteliu. Manoma, jog pirmoji miestelio bažnyčia pastatyta XVII a. pabaigoje ant piliakalnio. Antroji bažnyčia, taip pat stovėjusi ant piliakalnio, pastatyta 1766 m.
1836 m. per Daugailius nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos traktas, 19-ąjame kilometre nuo Utenos, Daugailiuose pastatyta arklių pašto stotis ir užvažiuojamas kiemas.
1883 m. Dusetų klebono A. Rumševičiaus iniciatyva pastatyta dabartinė medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. XIX a. carinei valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Daugailiuose ir aplinkiniuose kaimuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos.
Pirmojo pasaulinio karo metais Daugailiai nukentėjo nuo gaisrų – sudegė pašto stoties pastatai, dalis miestelio. 1918 m. pasitraukus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Daugailius užėmė bolševikai. 1919 m. birželio 3 d. Lietuvos kariuomenė išvadavo miestelį. Daugailių kapinėse palaidota 16 žuvusių Lietuvos karių ir pirmasis Lietuvos karo mokyklos leitenantas J. Sidaravičius.
Nepriklausomos Lietuvos metais Daugailiuose veikė 6 komplektų pradžios mokykla, bankelis, kelios parduotuvės, 3 vilnos karšyklos, linaminė, amatų dirbtuvės. Veikė Pavasario draugijos įkurtas muziejus, jaunalietuvių choras, biblioteka. 1939 m. kunigas K. Mozūras pasirūpino, kad Daugailiai taptų parapija.
II pasaulinis karas nuniokojo miestelį – sidegė daug pastatų, pokario metais bolševikai deportavo nemažai miestelio ir apylinkių gyventojų. Daug Daugailių ir aplinkinių kaimų gyventojų žuvo, dalyvaudami ginkluotos rezistencijos pasipriešinimo sovietinams okupantams judėjime.
Švč. Mergelės Marijos škaplierinės atlaidai Daugailiuose
Liepos mėnesį Daugailiuose vyksta jau tradicine tapusi miestelio šventė Šventė susideda iš dviejų dienų. Pirmoji diena būna skirta pramogoms: įvairioms varžyboms, apdovanojimams, koncertams , o antroji – maldai- Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai.
Kultūrinėje šventės programoje yra daug visokių atrakcijų tai ir jaunųjų meškeriotojų varžybos ir krepšinio komandų varžybos ir piešinių ant asfalto konkursas. Pažymėtinas faktas, kad piešinių ant asfalto konkurse „Mūsų Daugailiai“, kuris dažniausiai vyksta Daugailių pagrindinės mokyklos stadione, nupiešiama daugiausia gėlių.
Oficialioje dalyje Daugailių seniūnė Giedrė Eimutienė – šių renginių iniciatorė ir pagrindinė organizatorė, kasmet būna ypatingai dėmesinga senoliams, kurie sveikinami sulaukę garbingo jubiliejaus. Šventėje apdovanojami gražiausių sodybų šeimininkai bei žmonės dirbantys įvairiose srityse: sportinėje, kultūros, dirbant su jaunimu, prie projektų rašymo bei jų įgyvendinimo. Pasidžiaugiama, kad bendruomenė turi rėmėjų, kurių dėka gali organizuoti įvairius renginius. Daugailių miestelio šventė taip pat yra rengiama naudojant rėmėjų suteiktą paramą.
Kaip šventės dalyvius sveikindavo ilgametis Daugailių Šv. Antano Paduviečio klebonu dirbęs monsinjoras Petras Baltuška, primindamas Ibseno žodžius: „Kasdien vaikštau ir matau vien tik pilvus, galvas, rankas ir kojas, ir niekur nesutinku žmogaus“. Šventė ir yra tam, kad pažiūrėtume ar mes dar esame žmonės. Monsinjoras sakė „Nesuskaičiavau, kiek Šventajame Rašte Kristaus pasakyta – džiaukimės! Šventė ir yra tam, kad pamatytume, jog dar esame žmonės, kad pasidalintume ir proto šviesa, ir širdies šiluma, ir gyvenimo džiaugsmu!“
Monsinjoras visus kviesdavo į pastogę, kuri baigiasi Kryžiaus ženklu – į Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus Daugailių bažnyčioje.
Vakare miestelio šventėje koncertuoja įvairios muzikinės grupės. Pirmoji šventės diena užbaigiama fejerverkais ir šokiais.
Švč. Mergelės Marijos Škaplietinės atlaiduose Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje šv. Mišias aukojantys kunigai kreipiasi į susirinkusiuosius ragindami karštai melstis, kad tauta pabustų iš įvairių blogybių, susigrąžintų prarandamas vertybes, atsigręžtų į Dievą, nes be tikėjimo nėra ir nebus visuomenės moralumo. Pamokslininkai ragina melstis, už tai, kad kiekvieno krūtinė alsuotų meile Tėvynei ir Dievui, kad įvairiose sferose dirbtų dori, sąžiningi, Lietuva susirūpinę žmonės. Džiaugiamasi Pirmąją Komuniją priimančiais vaikais, linkit jiems augti tikrais savo Tėvynės patriotais.
Po šv. mišių Šv. Komuniją priėmusiems kiekvienam dovanodamas Marijos medalikėlius, maldaknyges, šventųjų paveikslėlius. Monsinjoras Petras Baltuška (1930 – 2012), sakydavo: „Į gėlių darželį ar daržą einama ne kartą: sėti, ravėti, prižiūrėti gėlių ar augalų, kad gautume derlių. Jeigu jiems – daigeliams – reikalinga priežiūra, tai juo labiau reikalinga prižiūrėti jaunas širdis, kurios šiandien susitiko su Gyvuoju Dievu, nes aplink tvyrantis blogis norės jas įsitraukti į savo spąstus“.
Monsinjoro pavyzdžiu dabar ir kiti dvasininkai dalyvaujantys atlaiduose ragina artimuosius puoselėti tikėjimo daigus, kad jaunimas taptų garbingais tautos vaikais. O pirmąsyk priėmusiems Šv. Komuniją linkima tapti atsakingais įvairių specialybių darbininkais bei tarnautojais, mokslininkais bei politikais, visuomenės bei kultūros veikėjais, žinančiais ir gerbiančiais tikrąsias – nenykstančias dvasines vertybes, mokančiais mylėti Dievą ir Tėvynę.
Atlaidų metu prisimenami arkivyskupas M. Reinys ir dr. kun. Juozapas Čepėnas, kurie buvo kilę iš Daugailių seniūnijos ir visą gyvenimą skyrė savo krašto garsinimui.
Mečislovas ir Juozapas bendravo ir studijuodami seminarijose (M. Reinys – Vilniuje, J. Čepėnas – Kaune), vėliau vienas kitą materialiai paremdami galėjo baigti mokslus užsienio universitetuose ir į Lietuvą sugrįžti su mokslo daktarų laipsniais. M. Reinys 1909-1912 m. studijavo Liuveno universiteto Filosofijos institute (Belgija) gaudamas filosofijos mokslų daktaro laipsnį, vėliau 1913-1914 m. dar gilinosi ir Strazbūro universitete. J. Čepėnas 1920-1925 m. studijavo filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus Freiburgo ir Miuncheno universitetuose (Vokietijoje) ir, apsigynęs disertaciją, tapo filosofijos mokslų daktaru.
Abu mokslininkai Lietuvoje atliko ženklių darbų, nukentėjo nuo sovietinių okupantų. M. Reinys bolševikų buvo suimtas 1919 m. ir kelis mėnesius kentėjęs įkaito kančias Lukiškių, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose, o 1947 m. birželio 12 d. suimtas KGB nuteistas 8 metų griežto rėžimo kalėjimo. Bausmę atliko Vladimiro (180 km. nuo Maskvos) 1953 m. lapkričio 8 d. mirė, palaidojimo vieta Vladimiro kapinėse nežinoma.
Dr. kun. J. Čepėnas buvo suimtas 1941 m. balandžio 15 d. ir kalintas Kaune iki 1941 m. birželio 22 d. – prasidėjęs karas ir Birželio sukilimas, tapo vartais į laisvę. 1951 m. suimtas Pasvalyje ir nuteistas 10 m. kalėjimo. Kalėjo Šiauliuose, Vilniuje (Lukiškėse), Verchne Uralske ir Vladimire. 1954 m. byla peržiūrėta, kunigas pripažintas nekaltu ir paleistas į laisvę. Mirė Pasvalyje, palaidotas Daugailių parapijos kapinėse.
Prisimenant šių dviejų kilnių dvasininkų bičiulystę, plačiašakę veiklą ir jų vardo įamžinimo svarbą, kapinėse padedamos gėlės.
Miškinių sodyba
Grupelė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų dalyvių dažnai apsilanko Miškinių sodyboje, kuri yra apie 8 km. nuo Daugailių už Juknėnų. Ten kasmet birželio mėnesį vyksta poezijos šventės ir įteikiama Utenos rajono savivaldybės įsteigta Antano Miškinio (1905 02 29-1983 12 16) premija už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje.
Miškinių sodyboje yra išlikęs gyvenamasis namas, kuriame iš tremties sugrįžęs gyveno ir kūrė poetas Antanas Miškinis. Dabar pastate įrengtas memorialinis muziejus, kuriame laikomi autentiški Miškinių giminės daiktai, Motiejaus Miškinio (1898 -1974) verstų knygų originalai ir kiti įdomūs dalykai. Priešais gyvenamąjį namą kitoje erdvaus kiemo pusėje rekonstruota klėtis su edukacine klase, kur yra galimybė mokiniams vesti pamokas. Kitoje pastato dalyje įrengta muziejaus ekspozicija. Yra ledainė, rūsys, šulinys ir tvartas, kur renkami įvairūs padargai darbo įrankių muziejui. Jų jau surinkta pakankamai ir norintys gali supažindinti su įvairių darbų, kurie būdavo atliekami ūkyje, atlikimo technika bei galima pasimokyti kai kurių amatų paslapčių. Muziejumi nuoširdžiai rūpinasi Rimanta Gaidienė, kuri anksčiau yra dirbusi lietuvių kalbos mokytoja.
Miškinių sodybą puošia Prano Kaziūno sukurtos medžio skulptūros, kur paminint A. Miškinio premijos dešimtmetį buvo pastatytas Prano Kaziūno stogastulpis su įrašu „Antano Miškinio literatūrinės premijos dešimtmečiui. 2012“. A. Miškinio literatūrinės premijos laureatais yra tapę Petras Panavas, Jonas Strelkūnas, Henrikas Čigriejus, Vytautas Kaziela, Valdemaras Kukulas, Vytautas Skripka, Vladas Braziūnas, Regina Katinaitė – Lumpickienė, Algimantas Baltakis,Marius Burokas ir kiti poetai.
Daugailių krašto žmonės moka dirbti ir švęsti. Taip pat jie brangina savo kraštiečius, puoselėja jų atminimą, o tai daro ne tik švenčių proga.
