Netoli kaimo, Ažvinčių girioje, telkšo Gervėčių pelkė, paskelbta rezervatine zona. Beveik visi pastatai pastatyti XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai kaime veikė garinė lentpjūvė. Pamatai iš akmenų, sienos iš pušinių rąstų. Stogai dengti šiaudais, skiedromis ir šiferiu. Pirmoji padrikoji sodyba yra Silvestro Žilėno. Joje trys paminkliniai pastatai: pirkia, svirnas ir tvartas. XX a. antrojoje pusėje sunyko paminklinė pirtis. Pirkia – dviejų galų, pamatai akmeniniai. Svirnas – vienas seniausių pastatų., statytas XIX a. pabaigoje. 1976 m. remontuotas. Tvartą 1922 m. perstatė Pranas Kliukas. Pirkia taip pat paminklinė. Juozo Šumino sodyboje pirkia viengalė, stovi seniausios dūminės pirkios vietoje.
1905 m. prie dūminės pirkios pastatytas pietvakarinis galas, o 1964 m. dūminė pirkia nugriauta ir liko tik priemenė. Svirnas vienlypis, statytas 1936–37 m. Etnografinio kaimo statusą Vaišnoriškės kaimui buvo suteiktas, netrukus po to, kai buvo įsteigtas Aukštaitijos nacionalinis parkas. Net ir sovietinės valdžios metais institucijos siekė, kad šiame krašte sodybos būtų remontuojamos ne šiuolaikinėmis medžiagomis, o kaip senovėje. Pageidavo, kad šiferio stogus gyventojai pakeistų mediniais su skiedrų, meldų ar šiaudų danga. Bet tada javus pjovė kombainais ir stogams šiaudų nebebuvo. Niekas nei vietoje, nei keliasdešimties kilometrų spinduliu aplinkui negamino ir stogams dengti tinkamos medžio dangos. Atkurti etnografinius statinius tuo laikotarpiu buvo labai daug kaštų reikalaujantis užsiėmimas ir neeilinis rūpestis jų savininkams. Valdžios reikalavimų daugelis gyventojų negalėjo įvykdyti. Nėra abejonių, kad suvaržymai ir sovietinės valdžios reikalavimai sodybų priežiūrai ir remontui pagreitino ir etnografinių kaimų sunykimą ir ištuštėjimą.
Vienos Vaišnoriškių sodybos istorija
Viename Aukštaitijos nacionalinio parko vykdytame konkurse rekonstruotos sodybos kategorijoje konkurso nugalėtoju tapo Virginijus Sabutis, kurio sodyba yra etnografiniame Vaišnoriškių kaime. Virginijus Sabutis teisininkas, gyvenantis Vilniuje. Sodybą jam padovanojo senelis, kurią ne pats statydinosi, o pirko. Taigi tai buvo labai vertinga dovana. Ne vien dė to, kad Vaišnoriškių etnografinis kaimas yra pasakiškai gražioje vietoje. Virginijus Utenos rajono žiniasklaidos atstovams pasakojo, kad jo sodybos pastatų atkūrimas užsitęsė beveik trisdešimtį metų. Pastatai buvo blogos būklės: kiaurais stogais, sukrypusiomis sienomis. Reikėjo ir lakios vaizduotės atkurti, kaip sodyba atrodė anksčiau. Sodybos savininkas jaunystėje domėjęsis senomis sodybomis, žemės dirbimo padargais, buities rakandais.
Kaimo žmonės patys statėsi namus, meistravo vežimus, roges, linamines, verpstes, kubilus, skrynias, spintas, kaimo kalviai ne tik arklius kaustė, bet ir kaldino visokiausius namų apyvokos daiktus… Visi statiniai bei buities rakandai turi ne tik funkcinę reikšmę, jų forma, puošimo elementai pasakoja apie protėvių grožio sampratą, pasaulėjautą, gyvenimo būdą… Pravertė vaikystėje ir jaunystėje iš tėvo perimti stalystės įgūdžiai, nes tėvas Antanas stalius, bet ir tėvo pagalba. Darbai (per atostogas, laisvalaikiu) trukę apie trisdešimtį metų. Atkuriant sodybą talkino giminės, artimi draugai… Dar sodyboje trūksta ledainės, kurios būdavo dažnoje Vaišnoriškių sodyboje, nes žmonės žvejodavo, dalį žuvies parduodavo, tad reikėjo ir patalpos, kur ją laikyti. Virginijaus sodybos istorija byloja, kad norint išlaikyti, atkurti ir kitoms kartoms perduoti savo tautos papročius, etnografinius dalykus nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Neužtenka tik nuvykti į prekybos centrą įsigyti statybinių medžiagų ar darbams atlikti nusamdyti statybinę organizaciją Norint nutiesti tiltus iš praeities į ateitį reikia noro, supratimo, žinių, pinigų, laiko ir dar daug kitokių rūšių investicijų. Bet tai padeda neprarasti ryšių su giminės šaknimis, turtinga lietuvių tautos istorija, etnografija.
