Audimas buvo vienas pagrindinių lietuvių mergaičių amatų, kurių mokėsi šeimoje. Kaimiečiai augino avis, sėjo linus, kanapes, ilgais rudens ir žiemos vakarais patys prisiverpdavo siūlų. Žmonės audė šeimai rūbus, patalynę, patiesalus ir užtiesalus. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius „paprastus“ audinius. Daugelis audė nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius „raštuotus“ audinius mokėjo išausti tik žinomi audėjai. Nedaug buvo tokių, kurie kurdavo originalius audimo raštus.
Skaityti daugiau
Audimo technologija
Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir suintensyvino audinių spalvas.
Mokytis austi mergaitės pradėdavo nuo juostų. Juostos – vienos seniausių lietuvių liaudies audinių. Jos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Juostos audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų.
Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis nevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi.
