Apie puodininkystę
Puodininkystė – vienas iš amatų, kuriuo nuo seniausių laikų kartu su vyrais užsiiminėdavo ir moterys. Lietuvoje puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio.
Šiltu metų laiku molį sudėdavo ant lentų ir laikydavo pavėsyje, kad neperdžiūtų, o žiemą – priemenėje, kad nesušaltų. Dirbdavo šalia virtuvės esančiame kambarėlyje. Rankomis gerai išminkydavo molį, su viela padalindavo jį į reikiamo dydžio gabalus. Ant tekėlo, kurį suko koja nuo savęs, būdavo formuojamas puodas. Šalia tekėlo stovėjo indas su vandeniu, moliui padrėkinti. Daugiausia gamindavo įvairius dubenis, puodus, ąsočius, būgnus skysčiams, kartais padarydavo indelius šventam vandeniui laikyti ir žaislus. Nuimdavo viela, kurios galuose būdavo po pagaliuką. Gaminius, kuriuos padarydavo vasaros metu, džiovindavo pavėsyje, o žiemą – trobelėje ant lentynų, arčiau krosnies.
Skaityti daugiau
Indai būdavo glazūruojami. Iki Pirmojo pasaulinio karo naudojo pirktinę glazūrą, zibergleitu vadinamą. Vėliau pradėjo naudoti šviną. Pirmiausia jį ištirpydavo geležiniame puode ir kaitindavo, kol pavirsdavo į pelenus. Pelenus atskiesdavo vandeniu, įberdavo ruginių miltų ir smėlio. Gautą mišinį kelis kartus permaldavo girnomis. Pasidarydavo gelsvos spalvos glazūra. Indus glazūruodavo prieš degimą.
Deginimo krosnis
Degimo krosnis – deglyčia – būdavo lauke. Jos aukštis siekdavo maždaug 2 m. Būdavo ji apvalios formos, viršaus plotis maždaug 1,5 m. Sienos – nedegtų plytų. Krosnies dugnas – aukščiau pakuros. Krosnis turėjo dvi, kūrenimo angas (priešingose pusėse). Kūrendavo senomis malkomis, nes tokios kaitresnės. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį viršų. Puodus degdavo naktį. Meistras sakydavo, kad tik tamsoje galįs iš liepsnos spalvos atspėti, ar jau išdegė. Tada užgesindavo ugnį. Angas užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greito atšalimo indai nesusproginėtų.
Amato mokymas
XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje kaime puodžiaus amato vaikai išmokdavo iš tėvo, vyresnio brolio. Prie darbo vaikai pratinosi iš mažens: lipdė švilpukus, žaisliukus ir panašius dirbinius. Būdami 10–12 metų, jau buvo tėvo pagalbininkai: ruošė molį, džiovino dirbinius, padėjo krauti į krosnį, degti ir visus darbus, kokius tik pasakydavo tėvas puodžius. 12–14 metų sėsdavo prie varstoto, o 15–17 metų jau sukdavo puodus. Miesteliuose, kur dirbtuvės veikė visus metus, buvo galima ir pas svetimus išmokti puodžiaus amato. Kai puodžiaus šeima nepajėgdavo atlikti pagalbinių darbų, imdavo mokinius. Kartais žmonės patys išmokdavo žiesti puodus. Nuo kaimynų nusižiūrėję, vieną kitą kartą pabandydavo ir, pasidarę varstotą namie, išmokdavo žiesti. Arba, norėdami vaikus išmokyti arba patys išmokti amato, pastatydavo puodų degimo krosnį, nupirkdavo įrankius ir parsikviesdavo neturintį nuolatinės darbo vietos puodžių, aprūpindavo žaliavomis, parduodavo jo dirbinius ir patys mokydavosi. Mokiniai turėjo ruošti molį ir malkas, džiovinti dirbinius. Mokydavosi dažniausiai žiemą, kai būdavo mažiau užsakymų pas meistrą. Pradžioje mokiniai žiedė mažus indelius: lėkšteles, vazonėlius, puodukus ir kitus dirbinus.
