Apie stogdengystę
Kai dailidės iškeldavo ir prie gegnių pritvirtindavo pabaigtuvių vainiką, parodydavo, kad darbą gali pradėti stogdengiai.
Iki XX a. pradžios Lietuvoje stogai dengti šiaudais, o pamaryje – nendrėmis. Nuo XX a. antro dešimtmečio ėmė plisti skiedriniai stogai.
Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) dengė stogdengys, kurių būdavo kiekviename kaime. Vadinami jie buvo meistrais (Dzūkijoje — maistros). Gabesni, geriau dirbantys togdengiai važinėdavo iš kaimo į kaimą, vietoje pjaudavo skiedras ir čia pat jomis kaldavo stogus.
Skaityti daugiau
Šiaudais stogai būdavo dengiami iki XX a. pradžios. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedriniai stogai. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudai būdavo klojami tvarkomi pailga, dantyta, viename šone su vinutėmis mentele.
XIX a. pradžioje skiedros buvo drožiamos rankiniu būdu, naudojant primityvų sverto principu veikiantį mechanizmą, vėliau — specialiomis maniežinėmis staklėmis, sukamomis vyrų arba arklių, ir tik vėliau atsirado mechaninės skiedrinės, varomos garo, vidaus degimo elektros varikliais.
