Tauragnų seniūnija

Pirmą kartą Tauragnai paminėti H. Vartbergės kronikoje 1261 m. Oficialiuose Lietuvos dokumentuose jie įrašyti 1387 m. vasario 16 d. rašte, kuriame sakoma, jog Lenkijos ir Lietuvos karalius Jogaila pilį su prie jos prieinančia sritimi amžinai padovanoja Vilniaus vyskupui. Tais pačiais metais pastatyta medinė bažnyčia, ne kartą atnaujinta bei remontuota, išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Nuo XVII a. pabaigos Tauragnai vadinami miesteliu, jau 1767 m. turėjusiu turgų ir prekymečių privilegiją. Tapę valsčiaus centru (XIX a. pab.- XX a. pr.), jie ėmė plėstis, padaugėjo gyventojų. 1859 m. jų buvo 263, o 1897 m. – 1070. Tada vyko dideli turgūs ir prekymečiai, į kuriuos suvažiuodavo aplinkinių kaimų valstiečiai. Čia buvo prekiaujama liepų medumi, sūdytais grybais, žuvimi ir kitomis miško bei ežerų gėrybėmis. Dokumentuose užfiksuota, kad 1792 m. miestelyje buvo alaus darykla ir degtinės varykla, kelios smuklės, priklausančios Vilniaus vyskupui. Turguje vyskupas turėjo teisę valstiečių parduodamus maisto produktus pirkti savo nustatytomis kainomis. Šventadieniais buvo reikalaujama lankyti bažnyčią. Jos nelankantys buvo baudžiami.

Tauragnų dvaras

XIX a. vid. Tauragnų dvaro savininku tapo Puslovskis (Paslauskas). 1861 m. ir 1862 m. valstiečiai subruzdo, o Puslovskis tiems bruzdėjimams numalšinti iškvietė caro kariuomenę. Tačiau įsiliepsnojus 1863 m. sukilimui, valstiečiai ištisais kaimais dėjosi prie sukilėlių. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas be gailesčio numalšino sukilėlius, daugelis jų buvo ištremti į Sibirą, o jų vieton atvežti rusų valstiečiai – irgi tremtiniai.

Tauragnų krašto žmones pasiekė ir represijos, susijusios su mokslu ir švietimu. Žinoma, kad 1877 m. slaptoje Tauragnų mokyklėlėje lietuviškai skaityti vaikus mokė valstietis Pranas Ūdras. Žymesnieji knygnešiai – M. Balčiūnas ir P. Gaidelis. Pirmojo pasaulinio karo metais miestelis gerokai ištuštėjo, nes ne vienas, traukdamasis nuo artėjančių vokiečių, paliko namus ir atsidūrė Rusijoje. Jauni vyrai buvo mobilizuoti į  Rusijos caro kariuomenę. Daug žmonių išmirė nuo šiltinės epidemijos, siautėjusios 1914 m. Per dvejus okupacijos metus ir šiaip jau neturtingas Tauragnų kraštas buvo visai nualintas.

Tarpukaris ir šiandiena

Tarpukariu Tauragnai atsigavo, suklestėjo, tačiau II-asis pasaulinis karas miestelį vėl nualino. 1944 m. liepą miestelis degė – vokiečių karo lėktuvų sukeltas gaisras sunaikino ir 1874 m. pastatytą Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčią, stovėjusią Labės ežero pakrantėje. Po II pasaulinio karo Šiaurės Rytų Lietuvos miškuose priešindamiesi sovietinei okupacijai žuvo apie 120 Lietuvos partizanų, kilusių iš Tauragnų ir gretimų vietovių.

Šiuo metu Tauragnų seniūnijoje gyvena 1427 gyventojai. Veikia Utenos Krašuonos pagrindinės mokyklos Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės skyrius, Tauragnų kultūros centras, garsėjantis saviveikliniu „Moko” teatru, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos padalinys – Tauragnų biblioteka, Utenos kraštotyros muziejaus padalinys – Tauragnų krašto muziejus.

Legenda apie moką

Senų senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur.

Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragno ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas liepė žmonai ir sūnui plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi. O Tauragno dugne liko Mokienė – didelis akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo.

Bendruomenės gimtadienis ir Vyšnių žydėjimo šventė Tauragnuose

Antrąjį gegužės savaitgalį Tauragnuose švenčiamas bendruomenės gimtadienis ir Vyšnių žydėjimo šventė.  Net jei  sinoptikai tai dienai  prognozuoja lietų, visgi gamta susipranta, kad šventės tauragniškiams gadinti negalima ir per visą renginį retai tenukrinta  vos keli lietaus lašai. Toks lietus   neišgąsdina į šventę  gausiai susirinkusių tauragniškių, kraštiečių  ir svečių. Juk šventės laukta net metus.

Šventė prasideda Eugenijos Šimkūnaitės vyšnių sodelyje dar vadinamame Gesės vyšnių sodu.

Eugenija Šimkūnaitė

Eugenija Šimkūnaitė–  habilituota biologijos mokslų daktarė (1920-1996 m.) per savo gyvenimu aktyviai dirbdama sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį bei intelektualinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomus įspūdžius su ja bendravusiems žmonėms bei suformavo unikalų savo, kaip  liaudies žiniuonės įvaizdį. Garsas apie žiniuonę pasklido toli, net ir už Lietuvos ribų. Dar gyva būdama daktarė ( Gesė, taip ją vadindavo dar vaikystėje) prašė jai mirus ant kapo pasodinti vyšnios medelį.

Tauragnų bendruomenės nariai žiniuonės  norą įvykdė – ant kapo pasodino vyšnią,  o Tauragnuose pasodino visą vyšnaičių sodą.    Kasmet šis vyšnių sodas  auga ir plečiasi.

Šventė

Šventėje skambant dainoms, poezijos posmams  apie vyšnias, ant bendruomenės pasodintų vyšnaičių vaikai riša įvairiaspalvius  kaspinus. Kalbas sako ir vieni kitais džiaugiasi.  Bendruomenės gimtadienį švenčia vietos bendruomenės nariai, kraštiečiai.  Dažni svečiai Vyšnių žydėjimo šventėje yra  Vilniaus – Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo atstovai.

Aplankę sodelį ir pažiūrėję kiek jis per metus paaugo, šventės dalyviai  renkasi į  Tauragnų kultūros namų salę. Gražiausias dainas apie vyšnias susirinkusiems  kasmet dovanoja vis kiti dainininkai. Mažieji šventės dalyviai gali pramogauti pūsdami muilo burbulus, žaisdami judriuosius žaidimus. Kadangi ši šventė kartu ir bendruomenės gimtadienis, tai  bendruomenę su gimtadieniu sveikina ne tik svečiai iš kaimyninių  seniūnijų  bendruomenių, bet ir iš kitų Lietuvos bei užsienio šalių bendruomeninių organizacijų,  Utenos rajono savivaldybės atstovai ir Žolinčiai iš Kauno, kurių sveikinimus lydi  kanklių, birbynių ir kitų liaudies instrumentų atliekamos melodijos.

Šventės iškilmingoji

Šventės iškilmingoji dalis visad užbaigiama bendra daina „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios…” Po koncerto visi vėl renkasi Gesės vyšnių sodelyje. Jei žydi nedaug vyšnių, susirinkusieji dar papildomai  jas puošia spalvotais kaspinėliais ir taip „pražysta ” visas sodas. Čia pat tauragniškės moterys iš „razavų” miltų kepa blynus, vaišina žolelių arbata, vyšnių pyragu. Šventės dalyviai dar ilgai nesiskirsto, dainuoja, bendrauja.

Dažnoje šventėje iš vietinių Tauragnų miestelio gyventojų, svečių ir šventės  žiūrovų  suformuojami keli chorai,  Jie dainuoja  dainas, kurių žodžiuose būtinai  turi būti minima  vyšnia. Chorai stengiasi kūrybingai rungtyniauti  ne tik gražiai dainuodami, bet ir šokdami, ir vaidindami. Netrūksta smagumo ir puikių emocijų. O dovanos chorams – saldainiai su vyšniomis.  Bendra privaloma visiems chorams daina yra „Mūsų dienos kaip šventė”.

Vaišės

Prie  Gesės vyšnių sodelio sklindantys skanūs kvapai,  užsimiršusiems  primena, kad atėjo metas paragauti siūlomų patiekalų.  Meniu: nepaprasto skanumo sriuba iš dilgėlių (dilgėlė – patvorių karalienė!), kurią verda muziejininkė Gražina Grašienė. Ji mėgsta vaišinti ir žolelių arbata išvirta pagal E. Šimkūnaitės receptus.  O  jeigu Vyšnių žydėjimo šventė sutampa su Sekminėmis, tai  dar ir kiaušinienė  kepama.   Ją geriausiai iškepa Vidas Juknevičius. Tai nepaprasta kiaušinienė, ji kepama  nemažiau nei iš 150 kiaušinių, o  užsikąsti ją galima gardžia namine Nijolės Šuminienės iškepta duona.

Šventėje  galima  pasigardžiuoti  kelių rūšių sūriais su vyšnių uogiene, išvirta iš Gesės vyšnių sodelyje surinktų uogų. Skaniausius sūrius slegia Ona Katinienė, Ona Vaišnorienė ir Aldona Kirkienė. O proginius bendruomenės gimtadienio tortus puikiausiai kepa  Inga Šinkūnienė.

Kviečiame  į Tauragnų bendruomenės gimtadienį žydinčiame  Gesės vyšnių sode.