Seniausia duona buvo kepama iš neraugintos tešlos. Ją kepdavo ant žarijų. Vėliau atsirado duonkepės krosnys, kurios statytos sodybos ribose. Paskui krosnys buvo perkeltos į gyvenamąsias patalpas. Tik žemaičiai turėjo atskirą pastatą – ubladę.
Vestuviniai pyragai kepami dar nuo pagonybės laikų. Ilgą laiką buvo kepami paprasti pyragai. Vėliau pradėti kepti karvojai ir šakočiai.
Karvojus buvo kepamas laikantis specialių apeigų. O jo puošyba simbolizavo nuotakos skaistumą, linkėjo turtų, vaisingumo ir džiaugsmo. Jį kepant, praktikuojami įvairūs burtai. Į tešlą pilama degtinė, kad jaunavedžių gyvenimas būtų linksmas, ant duonkepės uždegamos penkios žvakės, kad gyvenimas būtų šviesus ir t. t.
Šakotis
Šakotis Lietuvoje pradėtas kepti IX a. pabaigoje. Jis buvo kepamas sukūrus ugnį prieš duonkepę krosnį, ant medinio truputį nusmailintu galu volo, apvynioto virvele ir apsukto drobine medžiaga. Volo galai buvo apklijuojami ruginių miltų tešla, kad kepant nedegtų medžiaga. Prieš ugnį buvo pastatomi du stovai ir įdedamas į juos volas. Sukant volas buvo įkaitinamas ir storai ištepamas lydytu sviestu. Ant įkaitusio volo, visą laiką vienodai sukant, mediniu šaukštu buvo pilama tešla. Užpylus pirmą sluoksnį, tešla buvo gerai apkepinama ir toliau buvo pilami sluoksniai. Geriausia buvo šakotį kepti dviese. Vienas be pertraukos neskubėdamas suko volą, kitas krėtė tešlą, prižiūrėjo ugnį. Iškeptas šakotis buvo palaikomas ant stovų, paskui nukeliamas ir atšaldomas. Kitą dieną buvo nulupama duoninė tešla, ištraukiama virvelė. Tada su medžiaga šakotis buvo nutraukiamas nuo volo ir medžiaga buvo atsargiai išimama. Šakotis ilgai neseno.
Vėlesniais laikais pradėti kepti ir paprastesni tradiciniai saldumynai: grybukai, voverytės, riešutai, braškės, kankorėžiai, kiškučiai ir gaideliai. Kūčių vakarienei buvo kepami nedideli, prėski, truputį saldūs miltiniai mielinės tešlos kepinėliai su aguonomis – Kūčiukai.
